„Dieviška sveikata“ - taip, pažodžiui išvertus iš senovės ajurvedos tekstų, vadinasi gėrimas, paruoštas iš smulkiai sumaltų amlos miltelių ir legendinės indiškojo ženšenio arba ašvagandos šaknies.
Ajurvedos gydytojams senoviniai tekstai tarnauja kaip svarbus galiojančių ir šimtmečius skaičiuojančių žinių šaltinis. Reguliariai vartojamas sveikas gėrimas turėtų stiprinti imuninę sistemą, fizinę būklę ir psichinę pusiausvyrą.
Šie receptai ir nurodymai, kaip atkurti ir palaikyti sveikatą bei gyvybingumą, taip pat prailginti gyvenimo trukmę, buvo parašyti daugiau nei prieš 2500 metų. Jų citatos ir vertimai vėliau pasirodė tiek arabų medicinos veikaluose, tiek Hipokrato ir Platono veikaluose, parašytuose kelis šimtmečius prieš mūsų erą.
Ajurvedos kilmė ir jos įtaka alopatinei medicinai
Gilias žinias, iš kurių kilo ajurveda, pirmieji atskleidė apsišvietę išminčiai, jogai ir šventieji, kurie kažkur VII a. pr. m. e. susirinko Himalajų papėdėje ir sudarė pirmąją žmonijos istorijoje „mokslo tarybą“. Įrašą apie šį susitikimą galima rasti viename iš dviejų garsiausių ajurvedos raštų „Caraka Samhita“.
Gausiame ajurvedos mokslinių raštų lobyne yra daugiau kaip 8 000 įvairių gydymo būdų receptų, kuriuose naudojama apie 600 vaistažolių. Remdamosi žiniomis apie daugelio šių ajurvedinių augalų naudą sveikatai, farmacijos įmonės sukūrė šiuolaikinėje medicinoje taikomus produktus. Pavyzdžiui, augalas Rauwolfia serpentina, kuris jau šimtmečius vartojamas kraujospūdžiui mažinti. 1931 m. iš šio augalo buvo išskirti rezerpinas ir rescinaminas, o 1945 m. sukurtas pirmasis alopatinis vaistas kraujospūdžiui mažinti. Tokių pavyzdžių rastume daugybę.
Indų kultūros turtas-natūralioji medicina
Smulkiai sumalti amlos milteliai, pagrindinė ajurvedinių gėrimų sudedamoji dalis, yra mažas stebuklas dėl didelio antioksidantų ir vitamino C kiekio. Šviežias amla atrodo kaip didelis agrastas ir metai iš metų noksta nedideliuose medžiuose po kaitria saule šiaurės vakarų Indijoje, Gudžarate ir Radžastane, prie kurio sienų IV a. pr. m. e. pirmoje pusėje su savo karine ekspedicija sustojo Aleksandras Didysis, tada jau kaip Graikijos, Persijos ir visų šalių iki pat Indijos subkontinento valdovas.
Legenda pasakoja, kad tolimiausiame savo kelionės taške jis sutiko grupę išminčių, kurie meditavo po dideliu banjano medžiu. Pokalbis su jais jam padarė tokį didelį įspūdį, kad jis apsisuko ir su pavargusia kariuomene grįžo ten, iš kur atvyko. Gudžaratas - Mahavyros džainistinio taikos ir gyvenimo be smurto mokymo garbintojų kraštas, o išdidūs Radžastano gyventojai išsiskiria nenugalima drąsa ginti savo teritoriją iki paskutinio žmogaus, kaip liudija daugelis senovės Indijos istorinių pasakojimų. Abiejose šalyse nuo seno rankomis renkami ir perdirbami amlos vaisiai ir kiti vaistiniai augalai, kurie naudojami daugelyje ajurvedos receptų.
Netoli šios vietovės yra ir garsusis Tadž Mahalas, kurio grakščios architektūrinės kreivės, atsispindinčios vandens paviršiuje, mintimis nukelia žmogų į rūmų ir šventyklų pasaulį ir sukuria išskirtinę visos vietovės kilnaus dvasingumo atmosferą. Karalius Šachas Džahanas šį didingą paminklą Agroje pastatė savo mirusios žmonos Mumtaz Mahal, „rūmų perlo“, garbei kaip grožio ir amžinos meilės simbolį viso pasaulio piligrimams.
Ajurvediniai karštieji gėrimai iš „Superfoods”
Ajurvedinis karštasis gėrimas Amalaki su ašvaganda yra vienas iš vienuolikos rūšių ajurvedinių gėrimų, ruošiamų iš vadinamojo „supermaisto“ - išskirtinių natūralių produktų, turinčių daug maistinių medžiagų, vitaminų, mineralų, fermentų ir antioksidantų. Daugelis šių modernių maisto produktų turi gilias vartojimo tradicijas natūraliosios medicinos sistemose visame pasaulyje. Jie palaiko imuninę sistemą, detoksikuoja organizmą, mažina cholesterolio kiekį ir antsvorį. Remdamiesi adaptogeniniu poveikiu, jie reikšmingai prisideda prie regeneracijos, gyvybingumo ir geros fizinės bei psichinės sveikatos. Šie gėrimai stabdo laisvųjų radikalų veiklą ir organizmo audinių senėjimo procesus. Jie stiprina organizmo gijimo procesus ir didina atsparumą streso veiksniams bei nervinei įtampai.
